Juodas gyvenimas

"Juodas gyvenimas!"

"Juodas...!"

"...gyvenimas!"

"Padarei man juodą gyvenimą!"

Įvyko tai praeitą šeštadienio naktį. Visas daugiabutis jau buvo įmigęs. Staiga lyg vagis įsliūkino "juodas gyvenimas". Giedrą nakties tylą plėšė desperatiškas moters balsas. Tas balsas nebuvo švelnus, o pilnas ašarų ir alkoholio. Kalbėjo pati ponia Neviltis.

Riksmas perėjo man per širdį. Manau, perėjo ir kitiems įmigėliams. Prilipau prie stiklo ir akim-ausim ieškojau "juodo gyvenimo". Maniausi, kad čia kokia nors valkata ar linksmos draugijos palikta princesė be kurpaičių. Bet širdplėša skriejo ne iš kiemo. Pastebėjau šviečiančius priešakinio daugiabučio langus. Viename iš balkonų blaškėsi... pirmas įspūdis- cigaretės liepsnelė "lyg viena, lyg be žmogaus", kaip rašė Jonas Strielkūnas. Bet ten, žinoma, blaškėsi žmogus. Vidutinio amžiaus moteris. Ji be perstojo vaikščiojo pirmyn-atgal. Žingsnis pirmyn, žingsnis atgal ir riksmas nematomam adresatui.

"Ar tu žinai?! Ar tu žinai?! Tu...! Tu...!"

"Atsakyk man!"

"Atsakyk!!!"

Moteris blaškėsi nuosavo buto balkone kaip pantera narve. Ji iš tiesų priminė panterą- juodaplaukė apsigobusi naktimi. Ir tas pirmyn-atgal, pirmyn-atgal išrodė baugiai. Dar baugiau atrodė kreipimasis į nematomą adresatą, kuris, kiek pastebėjau, turėjo būti kažkur šiaurės vakaruose.

"Tu...! Tu...!"

"Atleidai mane iš ...*!"

* šioje vietoje ji paminėjo įmonės pavadinimą, kurį nutylėsiu

Ir viskas tapo aišku. Mįslė įminta, akmuo nuritintas, šydas nutrauktas...

Ją atleido iš darbo! Tokie banalūs žodžiai ir kartu tokie dramatiški.

Praradusi savitvardą moteris-pantera plėšė širdį. Vienui viena! Naktyje!

Moteris žiūrėjo į buvusios darbovietės, Lietuvoje gerai žinomos įmonės, pusę ir siuntė prakeiksmus. Sprendžiant iš kai kurių epitetų, adresatas buvo įmonės direktorius.

"Atsakyk!"

"Atsakyk!"

"Atsakyk!"

O kas jai beliko, kai užklupo "ta tamsa, kur pasidėti, kai nei žemės nei dangaus" (Jono Strielkūno žodžiai).

O aš viską stebėjau ir puikiai ją supratau. Kartu jaučiausi nejaukiai, lyg stebėčiau realybės šou ar, kaip sako mano tetulytė, cirką be pinigų. Tik čia buvo ne cirkas, o vieno žmogaus drama, pati tragiškiausia iš visų dramų.

Dvi valandas stovėjau tamsoje įsitvėręs žiūronų ir liūdėjau kartu su pačia ponia Neviltimi, giedančią "Juodą gyvenimą". Ir nei vienas žmogus nestabdė jos raudos grubiu "užsikišk/užsičiaupk" su nacionaliniu priedėliu "na..." ar "bl..." Nei vienas neiškvietė policijos tramdyti šios, kaip pasakytų koks nors storaskūris, viešosios tvarkos pažeidėjos. Džiaugiuosi, kad niekas moters nebaudė žodžiu ir policija. Visi daugiabučių žmonės tylėjo. Tartum sutartinai pritarė šiai širdgėlai. Išėjo labai savotiškas psichoanalizės seansas. Moteris kalbėjo, o žmoglangiai klausė.

Klausiausi ir liūdėjau kartu su ja. Supratau jos skausmą ir nuoskaudas, juodą neviltį ir vis murmėjau "laikykis, laikykis". O kas man beliko? Iškviesti budintį psichiatrą ar psichoanalitiką? Mažame miestelyje jų nė su žiburiu nerasi. Turbūt nėra tokių ir didmiestyje. Tad klausiausi.

Po tos šeštadienio nakties įpratau pasižiūrėti į namą priešais. Į moters langus, žinoma. Pamatęs atvirą, šviečiantį langą ir jame praplaukiantį šešėlį kiek nurimdavau, nes, prisipažinsiu, bijojau nelaimės. Bet dabar tikiu, kad ji pasirinkus gyvenimą. Moteris, turinti savyje tiek šauksmo, neabejotinai turės jėgų atsistoti šalia gyvenimo ir tapti puikia jo bendrakeleive.

Galvoju, ar pažinčiau moterį-panterą gatvėje? Užkalbinčiau? Susipažinčiau? Dėl ko tą daryčiau? Kokių paskatų vedamas? Iš gailesčio? Užuojautos? Nežinau... Kol kas nežinau.

Užmetu akį į langus. Dega.