"Augintiniai"
VIII
Iš baimės prakaituotą delną
išdžiovins vanduo,
o vandenį palies žalia žolė
ir sidabrinis vėjas ir vėsi
vasario vakarinė saulė.
Į minkštą džiunglių kailį puola nekrikštas-
į mikštą džiunglių kailį puola
Dievo suvedžiotas džiaugsmas.
Nėra gimtosios žemės!
Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis
ir aviža prašytų būti dailiai pasėta.
Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras
yra kad Johnui būtų juodaodis sapnas
kad būtų ošianti ir plyštanti širdis
ant svetimos šalies ant žemės svetimos
prieš paskutinį patepimą
ne saulėgrąžų aliejais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą