Rodos, paprastas, niekuo neišskirtinis eilėraštis, bet... jaudina dėl to dalyko, ką Bukis eilėraščio gale įvardija the magic: "And they hadn't noticed the magic" ("Ir nepastebėjo jie apžavų"). Esmė čia tas keistas jausmas, kurį patiria herojus, tiesiog sėdėdamas kavinukėje prie stalo, stebėdamas darbuotojus, sniegą už lango- atrodo, niekuo neypatingi dalykai, o jie herojų perveria kiaurai, supurto, apžavi.
Iš tiesų pasitaiko panašių potyrių gyvenime, kai apžavi,
užkeri visiškas menkniekis- vaizdas arba garsas. Medis, akmuo, sienos, lango stiklas; lietaus lašai, žiogai, šaldytuvo ar radiatorių garsai... Tas
užklumpa netikėtai, savotiškas kolapsas, ir visas pasaulis prapuola, tėra
čia-štai. Pranyksta subjekto-objekto užburtas ratas, įvyksta savotiškas
susiliejimas. Tai šiek tiek primena Aldous Huxley meskalininę patirtį stebint kėdės
kojas: jis pasijunta "Nesavimi toje Nesatyje, kuri buvo kėdė." (Pagaliau ir
žodis nirvana verčiant iš sanskrito- "užgesęs, išblėsęs"
(ego?)).
Tokius potyrius galima pavadinti ir akimirkos
pajauta arba kalbant filosofų žargonu transcendencija imanencijoje. Nepakartojama, sukrečianti, fenomenologinė, (nu)stebinanti patirtis. Senovės graikiai nuostabą laikė kūrybiškumo šaltiniu. Nustebti reiškia klausti, nuolat klausti, ir yra klausiama: "O kas gi tai, kas čia nutiko?" Fenomenologijos tėvas Edmundas Husserlis visą gyvenimą bandė atsakyti į šį klausimą, netgi aprašyti nuorodas-instrukcijas kaip reikėtų žiūrėti, kad pamatytume ne tik regimas, bet neregimas daikto dalis.
Taip ir Bukowskio herojus (turbūt paties Charleso Bukowskio patirta) apžavėtas sėdi kavinukėje ir nenori niekur išvykti, nes "čia visa
nuostabu, ir nuolatos čia visa liks nuostabu" ("...everything was beautiful there./ And it would always stay beautiful there.")
Tokie dalykai iš tiesų sukrečia, ilgam įkalina
(įsi)mąstymo narve.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą