Krizių tūzas (Ace of Crisis)

Kriziaus galas

Darsyk apie krizę. Galgi paskutinįsyk?
Tikiuosi, krizė pagaliau gaus Kriziaus galą.
Krizius? A, čia iš RoRos žodynėlio. Tas pasiutėlis Rolandas Rastauskas-Rostowski-RoRa. Neprilygstamas žodžių kalvis. Jau vien dėl potyrių poterių reiktų ...(paminklą? butelį?) pastatyti.
Apie krizę jis rašo 1994m. esinėlyje "Pakrizenimai". Dalį esinėlio pacituosiu, ibo Kryzių mes šalis:

"Krizė šiapus ir krizė anapus. Krizenti- būti krizėje. Krizas- vyras, neišbrendantis iš krizės. Baras "Krizė". Krizostomas- krizės magistras. Būti joje nuolat, iš įsitikinimo, iš pašaukimo. Būti užkampyje, nuošalėje, aute. Buvo buvo kaip nebuvo- tai apie mane. Verkia katinas, krizės glostomas. Krizė- trenkta lenkė, ką tik išlipusi iš Sokulkų traukinio su baltu boa. Krizeiviai- atnešę krizės užkratą. Krizantemos- gėlės pamušta akim. Perėjų gėlės, perėjūnų gėlės. Kriznaitai- krizės išpažintojai. Krizogamas- patiriantis tik vieną krizę per metus. Krizelda- nesportuojanti mergina. Troleibusų krizepelės apsnigtais kailiukais. Krizebubas- jų patronas. Krizaičiai- krizės spaliukai. Pirmais antrais išsikrizuot! Ateik ateik, mano mažoji Krizyte! Paruošk man kaktusų salotų. Žiedlapių sirupo. Kardžuvę aliejuje. "Angelas kardžuvė"- taip skamba trumpiausias velionio Boriso Lazukino eilėraštis. O jis, tasai it sniegas ištirpęs mano kvadratinės jaunystės bičiulis, kaip niekas kitas žinojo intymiausias krizės raištelių spalvas! Kriziaus galas: ne sprogimas, o kvyktelėjimas. Kvykt. Kvykt. Kvykt."

Taigi, Krizius tik kvykteli ir... galas.

Gal neteks labai nusiminti, o gal... kas tai per garsai? Lyg ir Stasio Povilaičio balsas... na na na na nananana nain... Daina!

"Ir dabar, kai pučia šaltas rudens vėjas, aš jaučiu kaip man trūksta tavęs, Kriztina. 

Ar ne per anksti mes pasakėme vienas kitam sudie? Kriztina..."

Krizės reikšmė (atsikartojimas)

Tas saldus žodis krizė...

Tfu, ne saldus, o bjaurus!!! Ir apie ką aš galvojau rašydamas "saldus" (turbūt apie laisvę)?

Tai, be abejo, didžiai žeidžiantis žodis, vertas būti ištrintas iš visų pasaulio kalbų žodynų. Tas žodpalaikis nebeleidžia jausti saldumo burnoje tariant "namas prie ežero", "butas senamiestyje", "plazminis televizorius", "lizinginis automobilis", "jamam išsimokėtinai", "skrendam savaitgaliui į Turkiją, brangioji" ir t.t. ir pan.

Sustojome. Atsigręžėme į nueitą kelią ir virtome druskos stulpais. Sustingome.

Kas atsitiko? Ach, kur anie laimingieji 2007-ieji? 2008-ieji? Kas drįso pasiglemžti mūsų pigiai skolintą laimę? NETEISINGA, NETEISINGA, NETEISINGA!!!

O po šios emocingos įžangos lengvai surimtėsiu.

Pateikiu faktus kaip žmonės reagavo į kr... (brrr, bjaurus žodpalaikis). Jeigu leisite, vartosiu žodį "sunkmetis". Jis galėtų reikšti ne tik sunkų metą, bet ir sunkos metą. Kadangi rudenį visados išsisunkiu sulčių iš nuosavų obuolių, man tas žodis nėra toks bjaurus.

Štai telefoninių apklausų kaleidoskopas iš žurnalo "Veidas" (pateikiu ne visus atsakymų variantus):

2007 rugpjūčio 2 ("Veidas" Nr.31)

Klausimas: "Kaip vertinate prognozes, kad Lietuvoje sustos ūkio augimas, o kai kuriems sektoriams gresia krizė?"

42,8% pasirinko atsakymą "Manau, ekonomikos augimas lėtės, bet krizių nebus"

17,2% - "Taip, tai neišvengiama".

Klausimas: "Ar išgirdus neigiamas ekspertų prognozes pasikeitė jūsų taupymo įpročiai?"

57,2% pasirinko atsakymą "Ne, mano taupymo įpročiai nepasikeitė"

10,6% - "Taip, juodai dienai atsidedu daugiau pinigų".

2008 liepos 28 ("Veidas" Nr.30)

Klausimas: "Ar šiuo metu patiriate finansinių sunkumų?"

42,6% pasirinko atsakymą "Ne"

38,4% - "Jaučiu tik nedidelį lėšų stygių"

2% - "Taip, neišgaliu išlaikyti būsto"

Klausimas: "Kaip jūs ruošiatės ekonominei krizei?"

46,2% pasirinko atsakymą "Ekonominei krizei nesiruošiu"

24% - "Mažiau išlaidauju"

9,6% - "Atidedu dalį algos (pensijos) juodai dienai"

2008 gruodžio 15 ("Veidas" Nr.50)

Klausimas: "Jūsų vertinimu, ar ateinantys 2009 metai bus geresni nei 2008-ieji?"

57,8% pasirinko atsakymą "Manau, kad bus blogesni"

10,2% - "Bus geresni"

Klausimas: "Kaip ruošiatės sunkmečiui, kuris gali tęstis net porą metų?"

43,4% pasirinko atsakymą "Niekaip nesiruošiu"

31,2% - "Taupau"

27,45% - "Mažiau vartoju/ mažiau išlaidauju"

2009 liepos 27 ("Veidas" Nr.30)

Klausimas: "Ar dabartinė finansinė padėtis jus verčia ir toliau taupyti?"

97% pasirinko atsakymą "Taip, vis labiau veržiuosi diržą"

1% - "Ne, mano finansinė padėtis stabili"

2009 gruodžio 28 ("Veidas" Nr.52)

Klausimas: "Prieš metus šalyje prasidėjo krizė. Kaip ji jus palietė?"

49,8% pasirinko atsakymą "Sumažėjo mano pajamos"

22,8% - "Sumažėjo mano artimųjų pajamos"

0,2% - "Krizė manęs nepalietė"

2010 kovo 15 ("Veidas" Nr.11)

Klausimas: "Ar jūs asmeniškai jaučiate bent kokių pagerėjimo ženklų ir ar pastebite, kad krizė jau traukiasi?"

77% pasirinko atsakymą "Ne, niekas nesikeičia"

11,8% - "Ne, manau, viskas vis dar tebeblogėja"

2,2% - "Taip, pagerėjimo ženklų gana daug"

Klausimas: "Kokių jums asmeniškai nuostolių ir problemų atseikėjo ši krizė?"

65,2% pasirinko atsakymą "Sumažino pajamas"

11,2% - "Nuskurdino"

0,4% - "Jokių problemų ir nuostolių nepridarė"

Štai toks kaleidoskopas ar, jeigu jums priimtiniau, amerikietiški kalneliai! Pradžioje amerikietišku ritmu: Up & Down, Up & Down, Up & Down, o po to ir lietuvišku: aukštyn- žemyn, aukštyn- žemyn, aukštyn- žemyn...

Prireikė beveik dviejų metų, kol žmonės pajuto (būtent- pajuto!) sunkmetį. O ką jie veikė tuos pastaruosius metus? Juk iki pat 2008-ųjų pabaigos beveik pusė apklaustųjų vis dar niekaip nesiruošė sunkmečiui, nors ir manė, kad 2009-ieji bus blogesni už praeinančius metus. Hm... (susimąstau)

Aaa, atsakymas ko gera labai paprastas. Žmonės tuo metu mėgavosi barbekiu vakarėliais name prie ežero, baigė apstatyti naujais baldais (pirktais išsimokėtinai) butą senamiestyje, žiūrėjo Olimpiadą ir Valinskiadą per plazminį televizorių, važinėjo į gerai permokamą darbą lizinginiu automobiliu, savaitgaliais skraidė į Turkiją ir t.t. ir pan.

Turbūt nereikia sakyti, kad pinigų kvapas ir šlamėjimas užburia. O skolinti pinigai patys kvapniausi. Tas kvapas primena lengvą brizą nuo jūros. Iškart apsvaigsti ir nori vėl pakartoti. DAR... DAR! DAR!!!

Kita vertus, žmonės kaip žmonės. Taip prašneka Volandas, pats Šėtonas iš Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita". Paklausykite jo didenybės tamsybių valdovo žodžių apie mus, tik-žmones:

"Ką gi, žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau taip visada buvo... Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti- iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai... ką darysi... ir gailestingumas retsykiais pasibeldžia į jų širdis... paprasti žmonės... Po teisybei, panašūs į ankstesnius..."

Neseniai teko perskaityti 1932m. žurnale "Bangos" Nr.1 publikuotą poeto Juozo Albino Herbačiausko straipsnį "Krizės reikšmė". Tie metai taip pat buvo kr... (brrr) sunkmečio metai. Skaitau ir negaliu atsistebėti- praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, o aktualijos tos pačios! Dominuoja gyvenimas skolon, daiktiškumas, materializmas, neatsakingumas (pirk- skolinkis- pirk), neefektyvus pinigų naudojimas (tiek paprastų žmonių, tiek valstybės), puikavimasis svetimom kultūrom... O labiausiai nukenčia menas ir kultūra. Milijardai skiriami kičiniams ir abejotinos vertės projektams, kai tuo tarpu tikroji kultūra dūsta. J. A. Herbačiauskas mini "idiotiškus filmus- ekrano šlamštus", "mados kaprizus". O mūsų laikai? Valstybės remiamų filmų, fejerverkų ir kitų buizotų šlamštų (J. A. H. terminas) neminėsiu, nes tai tikra tragedija. Tiesa, Vlado Urbanavičiaus "Krantinės arka" a.k.a. "Vamzdis" patiko, tik ne kaina! Užtenka paminėti VEKSą ar planuotą projektą "Vilnius- Pasaulio knygų sostinė 2012", kuris, drąsiai pasisakius Lietuvos leidėjų asociacijai, buvo nutrauktas.

Užbaigdamas, vietoj epilogo, pateikiu keletą ištraukų iš Juozo Albino Herbačiausko straipsnio "Krizės reikšmė" (kalba netaisyta):

"Taigi, ekonominė krizė Lietuvai ir lietuviams yra reikalinga, kadangi bus naudinga. Ta krizė priverstinai atpratins mūsų žmones gyventi prabangiai "artimo sąskaiton" (arba valdžios iždo sąskaiton) ir išmokys juos gyventi iš savo darbo biudžeto, o ypač nė vieno kruvinai uždirbto skatiko neproduktyviai neeikvoti, balon nemėtyti! Kada mūsų žmonės pripras ekonomiškai gyventi, tada pas mus jokios ekonominės krizės nebus."

Ir dar: "...jeigu [ūkio kraštų] gyventojai mokėtų ir norėtų dirbti ir tiksliai, planingai sunaudoti savo darbo produktus bent savo labui! Ūkio krašto žmogus bent išsimaitinti gali: užėjus katastrofai, jis, gal, ir be kelnių vaikščios (laikinai), bet jis bus bent sotus, bent savo pilvu nepriklausomas! Laikas mums, ūkio žmonėms, tą pilvo nepriklausomybę suprasti ir įgyvendinti..."

Čia galite rasti visą J. A. Herbačiausko straipsnį. Ten pat aptiksite ir istorinę nuotrauką "Vokietijos Reichswehro manevruose. Vokietijos prezidentas feldmaršalas Hindenburgas sveikinasi su Lietuvos karo attache gen. štabo pulkininku Škirpa" (kiek įžiūrėjau, nuotrauka pasirašyta paties Paulo von Hindenburgo). Ir desertui- vienas Juozo Tysliavos iš Paryžiaus siųstas eilėraštis "Paskutinis arklys".

Krizinis "Hamletas"

1932m. spalio 11d. Valstybės teatre Kaune įvyko spektaklio "Hamletas" premjera.

Tai buvo nepaprasta premjera!

Spektaklį pastatė pasaulinio garso aktorius ir režisierius Michailas Čechovas. Pagrindinį princo Hamleto vaidmenį suvaidino Andrius Oleka-Žilinskas.

Hamletas- aktorius Andrius Oleka-Žilinskas

Olekos Hamletas visus stebino savo tylos pauzėmis ir nuoširdumu. Šioje pjesės interpretacijoje princas yra kovotojas prieš blogį ir laimi jis "ne rapyra, o dvasios jėga, ne rapyra, o aktoriaus meno jėga..." (M. Čechovo žodžiai).

BET GRĮŽKIME PRIE KRIZĖS...

1932m. buvo finansų krizės metai. Poetas Juozas Albinas Herbačiauskas tais metais rašė: "Visi žmonės...įsiskolino ligi ausų ir bankuose "užstatė" jau net savo anūkų garbę...". O to meto autobusų vairuotojai prakalbo apie MENO KRIZĘ.

Autobusininkai skundėsi, kad po Čechovo "Hamleto" premjeros keleivių sulipo tik į vieną autobusą. "O kadaise iš premjerų važiuodavo trys, keturios sausakimšai prikimštos mašinos" (šaltinis- žurnalas "Bangos" Nr.42).

Taigi, krizinis "Hamletas".

O tempora, o mores!

Juodas gyvenimas

"Juodas gyvenimas!"

"Juodas...!"

"...gyvenimas!"

"Padarei man juodą gyvenimą!"

Įvyko tai praeitą šeštadienio naktį. Visas daugiabutis jau buvo įmigęs. Staiga lyg vagis įsliūkino "juodas gyvenimas". Giedrą nakties tylą plėšė desperatiškas moters balsas. Tas balsas nebuvo švelnus, o pilnas ašarų ir alkoholio. Kalbėjo pati ponia Neviltis.

Riksmas perėjo man per širdį. Manau, perėjo ir kitiems įmigėliams. Prilipau prie stiklo ir akim-ausim ieškojau "juodo gyvenimo". Maniausi, kad čia kokia nors valkata ar linksmos draugijos palikta princesė be kurpaičių. Bet širdplėša skriejo ne iš kiemo. Pastebėjau šviečiančius priešakinio daugiabučio langus. Viename iš balkonų blaškėsi... pirmas įspūdis- cigaretės liepsnelė "lyg viena, lyg be žmogaus", kaip rašė Jonas Strielkūnas. Bet ten, žinoma, blaškėsi žmogus. Vidutinio amžiaus moteris. Ji be perstojo vaikščiojo pirmyn-atgal. Žingsnis pirmyn, žingsnis atgal ir riksmas nematomam adresatui.

"Ar tu žinai?! Ar tu žinai?! Tu...! Tu...!"

"Atsakyk man!"

"Atsakyk!!!"

Moteris blaškėsi nuosavo buto balkone kaip pantera narve. Ji iš tiesų priminė panterą- juodaplaukė apsigobusi naktimi. Ir tas pirmyn-atgal, pirmyn-atgal išrodė baugiai. Dar baugiau atrodė kreipimasis į nematomą adresatą, kuris, kiek pastebėjau, turėjo būti kažkur šiaurės vakaruose.

"Tu...! Tu...!"

"Atleidai mane iš ...*!"

* šioje vietoje ji paminėjo įmonės pavadinimą, kurį nutylėsiu

Ir viskas tapo aišku. Mįslė įminta, akmuo nuritintas, šydas nutrauktas...

Ją atleido iš darbo! Tokie banalūs žodžiai ir kartu tokie dramatiški.

Praradusi savitvardą moteris-pantera plėšė širdį. Vienui viena! Naktyje!

Moteris žiūrėjo į buvusios darbovietės, Lietuvoje gerai žinomos įmonės, pusę ir siuntė prakeiksmus. Sprendžiant iš kai kurių epitetų, adresatas buvo įmonės direktorius.

"Atsakyk!"

"Atsakyk!"

"Atsakyk!"

O kas jai beliko, kai užklupo "ta tamsa, kur pasidėti, kai nei žemės nei dangaus" (Jono Strielkūno žodžiai).

O aš viską stebėjau ir puikiai ją supratau. Kartu jaučiausi nejaukiai, lyg stebėčiau realybės šou ar, kaip sako mano tetulytė, cirką be pinigų. Tik čia buvo ne cirkas, o vieno žmogaus drama, pati tragiškiausia iš visų dramų.

Dvi valandas stovėjau tamsoje įsitvėręs žiūronų ir liūdėjau kartu su pačia ponia Neviltimi, giedančią "Juodą gyvenimą". Ir nei vienas žmogus nestabdė jos raudos grubiu "užsikišk/užsičiaupk" su nacionaliniu priedėliu "na..." ar "bl..." Nei vienas neiškvietė policijos tramdyti šios, kaip pasakytų koks nors storaskūris, viešosios tvarkos pažeidėjos. Džiaugiuosi, kad niekas moters nebaudė žodžiu ir policija. Visi daugiabučių žmonės tylėjo. Tartum sutartinai pritarė šiai širdgėlai. Išėjo labai savotiškas psichoanalizės seansas. Moteris kalbėjo, o žmoglangiai klausė.

Klausiausi ir liūdėjau kartu su ja. Supratau jos skausmą ir nuoskaudas, juodą neviltį ir vis murmėjau "laikykis, laikykis". O kas man beliko? Iškviesti budintį psichiatrą ar psichoanalitiką? Mažame miestelyje jų nė su žiburiu nerasi. Turbūt nėra tokių ir didmiestyje. Tad klausiausi.

Po tos šeštadienio nakties įpratau pasižiūrėti į namą priešais. Į moters langus, žinoma. Pamatęs atvirą, šviečiantį langą ir jame praplaukiantį šešėlį kiek nurimdavau, nes, prisipažinsiu, bijojau nelaimės. Bet dabar tikiu, kad ji pasirinkus gyvenimą. Moteris, turinti savyje tiek šauksmo, neabejotinai turės jėgų atsistoti šalia gyvenimo ir tapti puikia jo bendrakeleive.

Galvoju, ar pažinčiau moterį-panterą gatvėje? Užkalbinčiau? Susipažinčiau? Dėl ko tą daryčiau? Kokių paskatų vedamas? Iš gailesčio? Užuojautos? Nežinau... Kol kas nežinau.

Užmetu akį į langus. Dega.