Nusigręžimas į sieną

Jos lūpos vos vos plazda:

-"Kai pilnaties skritulys pradeda menkti bei raukšlėtis iš dešinės kaip veidas, kuriame, senatvei artėjant, pirmiau viename skruoste įsirėžia raukšlės ir liesėjimo žymės,- tokiomis nakties valandomis apima mane kankinantis, nykus nerimas. Nei aš miegu, nei budžiu ir sapnuoju tiktai pusiau, kai maišosi manyje išgyventa su perskaityta ir išgirsta, lyg susiliejančios spalvų ir skaidrumo srovės."

Mano akys atseka tokius pačius žodžius Gustavo Meyrinko romane "Golemas". Kai ji nutyla, užverčiu knygą, paliečiu jos karštą ranką ir sugaudžiu:

-Ar tu sapnuoji?

-Nežinau. Dabar nežinau.

-Ką jauti?

-Nerimą... Sunkumą. Mane dažnai lydi sapnas... Košmaras. Kraupus sapnas, kuriame...- Nutyla. Muistosi. Akys po vokais suka ratus.

-Gali nepasakot...

-Ne ne ne.- Kurį laiką paksi kaip išmesta ant kranto žuvis. Akys ramios.- Mane dažnai lydi sapnas... Jaučiu sunkumą ant sprando...

-Tau skauda?

-Ne ne ne, tame sapne jaučiu sunkumą. Ant mano sprando kažkas užsikoręs ir kojomis muša į krūtinę. Jaučiu, kad mano pilvas atdaras, o žarnos karo iš apačios viršun. Tas kažkas nutvėręs mano žarnogalius ir tampo mane lyg vadeliotojas kumelę. Aš ir esu tartum kumelė. Jis mane ragina "no" garsais! Padaras kulnais, gal net kanopomis, velėja mano krūtis ir šnarpši iš pasitenkinimo. Nejaučiu skausmo, bet tas bevališkumo jausmas atsiliepia ausyse nenusakomo garsumo širdies dūžiais. Bandau surikti, bet liežuvis plonas ir kietas kaip velnio pirštas. Neprašneku. Vos švilpteliu!

Jos ranka sugniaužia pledą. Krumpliai persišviečia snieguotais kalnagūbriais. Uždedu savąją ranką ir ledas tirpsta, ranka atsipalaiduoja. 

-Kas yra tas kažkas?

-Tikriausiai velnias... Aš bijausi. Tas bevališkumo jausmas... Kūnas neklauso manęs. Jis yra balnas, kapsulė, korpusas, kūnas-nešėjas...- Atodūsis. Ji šypteli.- Bet giliai giliai, giliausiame proto pakraštyje, slepiu mintį, kad tas kažkas, tas velnias tėra Lewiso Nelabukas, nevykėlis gundytojas, kuriam gal ir pavyko mane sučiupti, bet kuriam nepavyks manimi nujoti į Jo Tėvo Namus! Noriu tuo tikėti!

...

"Nežinau, kaip toliau viskas klostėsi. Ar aš laisva valia lioviausi priešintis, ar mano mintys įveikė mane ir užkimšo gerklę?

Nusigręžiu į sieną."

Ponas 1,48Lt

GA


(Miestelis A, prekybos centras Ω)

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS
PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS
PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS
PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

PREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRASPREKYBOSCENTRAS

Įeina K. Armada su Pirosmanio "Berniuko ant asilo" veidu be asilo 

(Perka batoną, perka pieną, perka tualetinį popierių, perka žurnalą, perka arbatos koštuvėlį, perka arbatą ir dar daug ką perka, perka, perka, kol pilną krepšį pripildo, o dabar jau gana- jis šypsosi)

Prieina smirdąs vyras su ruda barzda ir baltojo bezdo šakele švarko kišenėlėje

(Vyras krapšto litą ir centus purviname delne, tūpčioja prie prekystalio ir pasisuka veidu į K. Armadą)

Vyras: GAL GALITE PADĖTI?
K. Armada: GALIU.
Vyras: PREKIAUJU >TYLA> (K. Armada pastarojo žodžio gerai nenugirsta: tyla, yla, tuja, dėlė?), O >TYLĄ> REIKIA GERTI... IEŠKAU JUODOS ARBATOS, NES >TYLA> YRA JUODA (pauzė) GAL GALITE PADĖTI?
K. Armada: GALIU. VA ARBATA (rodo mažuoju piršteliu)
Vyras (lenkiasi prie arbatos pakelių ir bakstelėjęs galva krūvą jų išverčia ant grindų): NEMATAU VIENA AKIMI... AR MAN UŽTEKS PINIGŲ JĄ NUSIPIRKTI? TURIU 1,48LT... (rodo litą ir centus purviname delne)

K. Armada: UŽTEKS IR DAR LIKS (paduoda arbatą ir akimoju mintyse pavadina jį Ponu 1,48Lt)

Vyras-Ponas 1,48Lt: TIKRAI UŽTEKS? ARBATA JUODA?
K. Armada: TAIP TAIP TAIP.
Ponas 1,48Lt (pagaliau romus, pajuodęs veidas švyti nežemiška šviesa, arbatos pakelį laiko kaip kunigas Kristaus kūną): GERAI, KAD ARBATA JUODA, NES >TYLA> YRA JUODA, O >TYLĄ> REIKIA GERTI...

(K. Armada visą tą laiką įdėmiai klauso ir vistiek aiškiai nenugirsta to prislopinto, šnabždamo, prakošiamo, palaimingai tariamo žodžio...tyla, yla, tuja, dėlė?)

(Ponas 1,48Lt nueina tylutėliai panosėje osuodamas: "OOOOOOOOOSSSSSSSSSSSSSSSSSS...") 

(K. Armada kažkodėl nori pabaigti tą giesmelę ir anauoja: ".......AAAAAAANNNNNNNAAAAAAA" (osana?!) ir taip galiausiai osanauodamas pareina namo, sėdasi valgyti vakarienės, kramto kotletus su burokėliais ir mąsto apie >>, skamba Roberto Schumanno "Simfonija Nr.1 (pavasaris)" ir pamatyta-išgirsta neduoda ramybės, vis verčia kontempliuoti tylą, ylą, tują, dėlę ir osaną)

PABAI

Aisstra

TURĖTUME KUR NORS IŠVYKTI.

IŠTRŪKTI IŠ ČIA.

MUMS ABIEMS BŪTŲ NAUDINGA...MAN ĮGRISO VALGIS, KURĮ KEMŠU SAVIN; IŠMATOS, KURIAS IŠSTUMIU; ŽODŽIAI, KURIUOS TARIU; DIENOS ŠVIESA, KASRYT RĖKIANTI MAN KELTIS; MIEGAS, KURIAME PERSEKIOJA SAPNAI; TAMSA, UŽGRIŪVANTI SU ŠMĖKLOMIS IR PRISIMINIMAIS... 

AR PASTEBĖJAI, KAD KUO ŽMONĖMS BLOGIAU, TUO MAŽIAU JIE SKUNDŽIASI? GALOP VISAI NUTYLA. MILŽINIŠKA AUKŲ IR PAKARUOKLIŲ ARMIJA- NORS IR YRA GYVOS BŪTYBĖS SU NERVAIS, AKIMIS IR RANKOMIS. PAKYLA SU ŠVIESA IR SUNKIAI LEIDŽIASI... ATEINA ŠALTIS. TAMSA. KARŠTIS. SMARVĖ. JIE VISI TYLI...

MES NIEKADA NEGALĖSIME IŠ ČIA IŠVYKTI. PER VĖLU. VISKAM PER VĖLU...

Juodas gyvenimas

"Juodas gyvenimas!"

"Juodas...!"

"...gyvenimas!"

"Padarei man juodą gyvenimą!"

Įvyko tai praeitą šeštadienio naktį. Visas daugiabutis jau buvo įmigęs. Staiga lyg vagis įsliūkino "juodas gyvenimas". Giedrą nakties tylą plėšė desperatiškas moters balsas. Tas balsas nebuvo švelnus, o pilnas ašarų ir alkoholio. Kalbėjo pati ponia Neviltis.

Riksmas perėjo man per širdį. Manau, perėjo ir kitiems įmigėliams. Prilipau prie stiklo ir akim-ausim ieškojau "juodo gyvenimo". Maniausi, kad čia kokia nors valkata ar linksmos draugijos palikta princesė be kurpaičių. Bet širdplėša skriejo ne iš kiemo. Pastebėjau šviečiančius priešakinio daugiabučio langus. Viename iš balkonų blaškėsi... pirmas įspūdis- cigaretės liepsnelė "lyg viena, lyg be žmogaus", kaip rašė Jonas Strielkūnas. Bet ten, žinoma, blaškėsi žmogus. Vidutinio amžiaus moteris. Ji be perstojo vaikščiojo pirmyn-atgal. Žingsnis pirmyn, žingsnis atgal ir riksmas nematomam adresatui.

"Ar tu žinai?! Ar tu žinai?! Tu...! Tu...!"

"Atsakyk man!"

"Atsakyk!!!"

Moteris blaškėsi nuosavo buto balkone kaip pantera narve. Ji iš tiesų priminė panterą- juodaplaukė apsigobusi naktimi. Ir tas pirmyn-atgal, pirmyn-atgal išrodė baugiai. Dar baugiau atrodė kreipimasis į nematomą adresatą, kuris, kiek pastebėjau, turėjo būti kažkur šiaurės vakaruose.

"Tu...! Tu...!"

"Atleidai mane iš ...*!"

* šioje vietoje ji paminėjo įmonės pavadinimą, kurį nutylėsiu

Ir viskas tapo aišku. Mįslė įminta, akmuo nuritintas, šydas nutrauktas...

Ją atleido iš darbo! Tokie banalūs žodžiai ir kartu tokie dramatiški.

Praradusi savitvardą moteris-pantera plėšė širdį. Vienui viena! Naktyje!

Moteris žiūrėjo į buvusios darbovietės, Lietuvoje gerai žinomos įmonės, pusę ir siuntė prakeiksmus. Sprendžiant iš kai kurių epitetų, adresatas buvo įmonės direktorius.

"Atsakyk!"

"Atsakyk!"

"Atsakyk!"

O kas jai beliko, kai užklupo "ta tamsa, kur pasidėti, kai nei žemės nei dangaus" (Jono Strielkūno žodžiai).

O aš viską stebėjau ir puikiai ją supratau. Kartu jaučiausi nejaukiai, lyg stebėčiau realybės šou ar, kaip sako mano tetulytė, cirką be pinigų. Tik čia buvo ne cirkas, o vieno žmogaus drama, pati tragiškiausia iš visų dramų.

Dvi valandas stovėjau tamsoje įsitvėręs žiūronų ir liūdėjau kartu su pačia ponia Neviltimi, giedančią "Juodą gyvenimą". Ir nei vienas žmogus nestabdė jos raudos grubiu "užsikišk/užsičiaupk" su nacionaliniu priedėliu "na..." ar "bl..." Nei vienas neiškvietė policijos tramdyti šios, kaip pasakytų koks nors storaskūris, viešosios tvarkos pažeidėjos. Džiaugiuosi, kad niekas moters nebaudė žodžiu ir policija. Visi daugiabučių žmonės tylėjo. Tartum sutartinai pritarė šiai širdgėlai. Išėjo labai savotiškas psichoanalizės seansas. Moteris kalbėjo, o žmoglangiai klausė.

Klausiausi ir liūdėjau kartu su ja. Supratau jos skausmą ir nuoskaudas, juodą neviltį ir vis murmėjau "laikykis, laikykis". O kas man beliko? Iškviesti budintį psichiatrą ar psichoanalitiką? Mažame miestelyje jų nė su žiburiu nerasi. Turbūt nėra tokių ir didmiestyje. Tad klausiausi.

Po tos šeštadienio nakties įpratau pasižiūrėti į namą priešais. Į moters langus, žinoma. Pamatęs atvirą, šviečiantį langą ir jame praplaukiantį šešėlį kiek nurimdavau, nes, prisipažinsiu, bijojau nelaimės. Bet dabar tikiu, kad ji pasirinkus gyvenimą. Moteris, turinti savyje tiek šauksmo, neabejotinai turės jėgų atsistoti šalia gyvenimo ir tapti puikia jo bendrakeleive.

Galvoju, ar pažinčiau moterį-panterą gatvėje? Užkalbinčiau? Susipažinčiau? Dėl ko tą daryčiau? Kokių paskatų vedamas? Iš gailesčio? Užuojautos? Nežinau... Kol kas nežinau.

Užmetu akį į langus. Dega.