Nėra kelio

Ispanų poeto Antonio Machado eilėraštis apie kelią:

Caminante, son tus huellas

el camino, y nada más;

caminante, no hay camino,

se hace camino al andar,

Al andar se hace el camino,

y al volver la vista atrás

se ve la senda que nunca

se ha de volver a pisar.

Caminante, no hay camino,

sino estelas en el mar.

Betty Jean Craige vertimas į anglų kalbą:

Wanderer, your footsteps are
the road, and nothing more
wanderer, there is no road,

the road is made by walking.
By walking one makes the road,

and upon glancing behind
one sees the path
that never will be trod again.
Wanderer, there is no road--
Only wakes upon the sea.

Mano kuklus vertimas į lietuvių kalbą:

Klajokli, tavo žingsniai 
yra kelias ir tik tai.
Klajokli, nėra kelio,
klajonės nutiesia kelią.
Keliaudamas kelią pasitiesi
ir atsigręžęs atgalios
taką pamatai,
kurio nebenuminsi vėlei.
Klajokli, nėra kelio -

tik jūra prabunda.

Jonas bežemis

Jonas Strielkūnas 1939-2010

Nuotrauka iš Viktorijos Daujotytės knygos "Gyvenimas prie turgaus: monografija apie Joną Strielkūną"

Išėjo dar vienas poetas, "sūnus garbingos giminės".

Nesu fatalistas, bet dabar lemtingas regisi Jono Strielkūno eilėraštis "Jonas bežemis" (ypač klausantis poeto 2007-aisiais). Kiek jame ženklų ir nuojautos! Iš vienos pusės šviesa: "vistiek pasaulyje man gera/ kol dar alsuoju kol krutu", iš kitos pusės tamsa: "jaučiu artėjimą ugnies". Ir paskutinės eilutės! Paklausykite įrašo.

P.s.: iš keturių gamtos stichijų artimiausia jam buvo paprasta želianti žolė (iš interviu žurnalui "Veidas").

Ilsėkis ramybėje, Jonai.

Jonas Strielkūnas "Jonas bežemis" (2007)

jonas bežemis

rugpjūtis žalias lyg birželis

danguj ir žemėje šviesu

ir aš nors jonas nors bežemis

vis tiek karalius dar esu

maža manoji karalystė

valdžios ir pinigo nedaug

bet nuo tada kai ima švisti

lig vakaro vis tiek valdau

nors pralaimiu ne pirmą karą

ne pirmą žemę prarandu

vis tiek pasaulyje man gera

kol dar alsuoju kol krutu

nors tarsi medis apgenėtas

jaučiu artėjimą ugnies

vis tiek esu plantagenetas

sūnus garbingos giminės

tegu sau grafai ir baronai

dalijas valdžią ir turtus

vis tiek sakau laikykis jonai

pratrauk dar bent kelis metus

Gegužis-smogikas

Vieną ramų gegužės antradienį buvau parblokštas!

Namuose!!!

Man SMOGĖ!

Ne ne, ne kumščiu ar buteliu.

Eilėraščiu.

Taip taip, eilėraščiu. Ir likau patenkintas...

Išgirdau poetą Antaną Miškinį, deklamuojantį eilėraštį "Nebežinau, kas daros..." (dar žinomą kaip "Gegužis") iš 1935m. poezijos rinkinio "Varnos prie plento".

Antanas Miškinis "Nebežinau, kas daros..." (1965)

O štai ir pats eilėraštis:

Nebežinau, kas daros.

Vai, ta dalia dalužė!

Ir kas mane nugirdė-

Ar tujen, ar gegužis?

Tai buvo dienos margos

Ir naktys baisiai gilios-

Gegužis vyšniom linko,

Laukus žiedų pripylė!

Rugiais per lauką plaukėm

Ir vargui netikėjom-

Akim išraižėm dangų,

Kalbas kalbėjom vėjam.

Abu tą džiaugsmą žingsniais

Lygiom dalim dalijom-

Žaibai žiedais žėrėjo,

Lietus lelijom lijo!

Aš nebuvau pirmas parblokštasis.

Gytis Paškevičius krito dar anksčiau.

O atsistojęs sukūrė muziką eilėraščiui ir dainą pavadino "Dalužė".

Dainos žodžiai (skiriasi nuo originalaus eilėraščio):

Ir buvo dienos margos
Ir naktys baisiai gilios
Gegužis vyšniom linko
Laukų žiedų pripylė
Rugiais per lauką plaukėm
Ir vargu netikėjom
Akim išraižėm dangų
Kalbas kalbėjom vėjam

(pagrindinis priedainis)

Nebežinau kas daros
Oi ta dalia dalužė
Ir kas mane nugirdė
Ar tu jau ar gegužis
Nebežinau kas daros
Oi ta dalia dalužė
Ir kas mane nugirdė
Ar tu jau ar gegužis

Abu tą džiaugsmą žingsniais
Lygiom dalim dalinom
Dangus žaibais žėrėjo
Lietus lelijom lijo
Dabar tiktai beliko
Vieni prisiminimai
Nes mūsų meilė buvo
Tik tų vaikų žaidimai

(pabaigos priedainis: 2k.)
Ir kas mane nugirdė
Ar tu jau ar gegužis
Ir kas mane nugirdė
Ar tu jau ar gegužis