Nėra kelio

Ispanų poeto Antonio Machado eilėraštis apie kelią:

Caminante, son tus huellas

el camino, y nada más;

caminante, no hay camino,

se hace camino al andar,

Al andar se hace el camino,

y al volver la vista atrás

se ve la senda que nunca

se ha de volver a pisar.

Caminante, no hay camino,

sino estelas en el mar.

Betty Jean Craige vertimas į anglų kalbą:

Wanderer, your footsteps are
the road, and nothing more
wanderer, there is no road,

the road is made by walking.
By walking one makes the road,

and upon glancing behind
one sees the path
that never will be trod again.
Wanderer, there is no road--
Only wakes upon the sea.

Mano kuklus vertimas į lietuvių kalbą:

Klajokli, tavo žingsniai 
yra kelias ir tik tai.
Klajokli, nėra kelio,
klajonės nutiesia kelią.
Keliaudamas kelią pasitiesi
ir atsigręžęs atgalios
taką pamatai,
kurio nebenuminsi vėlei.
Klajokli, nėra kelio -

tik jūra prabunda.

Nepaleisk manęs

Ėgi vėl pristatau dar vieną Alfonso Karščio dainą-eilėraštį iš 1981m. Austrijos lietuvių žurnalo "Achtung, Lietuva!" Šis kūrinys, kaip ir porą ankstesnių, turi dainininko prierašą, kurį netaisytą ir pateikiu:

"O šitąją dainą, kaip ir dainą "Vasara šilta", dalinai sukūriau pagal kitą jaunystės eilėraštį "Švelniausias jausmas", katrą parašiau maždaug 1957-aisiais. Tai buvo eilėraštis apie nelaimingą meilę. Menu eilutes: "Ir vis arčiau tave jaučiau./ Tu vis artėjai prie manęs,/ O man širdis apsalo nuo tavęs." Šitąją dainą skiriu trapiai moteriai, katra nebuvo man skirta. Tą trapią moterį aš vadinau Sausainuku."

NEPALEISK MANĘS

Šokio sūkury
Pasuk mane ratu,
Švelniai apkabink
Ir pabučiuoki.
Tyliai sukuždėk (kuždu kuždu):
"Tave myliu!"

Vėjai pūs
Ir lietūs plaus-
Bandys išskirti mus!
Tu nepaleisk,
Ach, nepaleisk,
Ach, nepaleisk manęs!

Mielas Sausainuk,
Tikėk, norėk
Ir meilė nepražus!
Šoksime šalia (čia čiačiačia)
Per amžių amžius
Dieną naktį danguje!

Tą vakarą, kuomet
Iš aukšto krito kometa,
Man pasakei:
"Mum lemta būt drauge,
O mielas drauge,
Mes širdim suaugome!"

Vasara šilta

Po ilgesnės pertraukos atsirado galimybė pateikti (labai tuo džiaugiuosi, nes šiek tiek padvelks vasara) penktą Alfonso Karščio dainą, išspausdintą 1981m. Austrijos lietuvių žurnale "Achtung, Lietuva!" Prie šios dainos yra paties Karščio prierašas (kalba netaisyta): 
"Šitąją dainą sukūriau remdamasis jaunystės eilėraščiu, katrą parašiau apytikriai 1955m. ir pavadinau "Vasaros svajonės". Tadais, kaip ir kiekvienas jaunas, buvau pilnas svajonių ir maniausi sugebantis viską. Eilėraštis buvo apie nelaimingą meilę ir prasidėjo žodžiais "o buvo vasara šilta ir buvo šilta mano širdyje", o baigėsi "o buvo vasara šilta, bet buvo šalta mano širdyje". Dar sovietijoje tieji žodžiai mane ilgą laiką sekė ir nedavė ramybės, kol nesukūriau dainos remdamasis tais žodžiais. Sukūriau jau Austrijoje."

Vasara šilta

Tą karštą dieną prie pajūrio
Tingiai ganiau mintis raly ralio.
Staiga išvydęs veidą sušukau "valio!"
Balta balta oda kaip sūris,

Kurį ryte ašai su medumi.
Oda balta balta, kuria turi.
Aš apsalau - o kokios rudos akys,
O kokius mielus "labas" sakė.

O vasara šilta
Ir šilta širdyje,
O šilta širdyje
Ir vasara šilta!

Išėjom tiktai du į kopas,
Paglostei barzdą, aš tau kasas.
Smagiai smagiai pliuškenom per bangas,
Per ypač dideles šaukei "opa!"

Krante atsigulėm ant smėlio,
Paglosčiau tau kasas, tu - barzdą vėlei.
Žuvėdros gailiai kaži ką subliuvo...
Kai prabudau - tavęs šalia nebuvo!

O vasara šilta,

Bet šalta širdyje,

O šalta širdyje,

Bet vasara šilta!

Juodantakė gražuolė

O štai dar viena Alfonso Karščio daina "Juodantakė gražuolė" iš 1981m. Austrijos lietuvių žurnalo "Achtung, Lietuva!"
A. Karštis dedikuoja šią dainą (kalba netaisyta) "Jaunų Dienų ramunei Pranei B."


JUODANTAKĖ GRAŽUOLĖ


Po klevais žydėjo putinai
ir gulėjo kojos ištiestai.
Balti varpeliai tilidžiavo,
jinai kojytėm makalavo.


Lengvai lakštutė suokė-
turbūt jinai pragyst pamokė.
Koks, ak, akių gilumas,
koks antakių juodumas!


priedainis
Gražuole su antakiais juodais,
keliaukim meilės takais!
Pavojai mums nebaisūs-
grožis rodys kelią vaiskų!
priedainis

Staiga lietus užklupo

ir kalbinti lašais suskubo.

Lyg angelas iš rojaus

gražuolė antakiais pamojo.

Koks, ak, plaukų tankumas,
koks panagių baltumas!
Tu- likimo vingis,
aš po tavo kojom- rinkis!

Nuraškysiu meilės šaką

Alfonso Karščio daina "Nuraškysiu meilės šaką".
Iš 1981m. Austrijos lietuvių žurnalo "Achtung, Lietuva!"



NURAŠKYSIU MEILĖS ŠAKĄ


priedainis
Aš nuraškysiu meilės šaką,
Priskinsiu daug gražių gėlių...
Ką aš girdžiu?! Ką aš girdžiu?!
Pavasaris man "myliu" sako!
priedainis


Kaip vėjas prie jūrų,
Kaip kilimėlis prie durų
Lauksiu dieną ir naktį
Tavo balso "ak, tu!"


Paduosiu- imk!- raudoną vaisių,
Nuvysiu- dink!- sapną baisų.
Miegok ramiai, mano kriauklele,
Liūliuosiu tamsoje "tra lia lia!"


priedainis


Esi pilna švelnaus artumo
Kaip kūryboj Juozo Tumo.
Glaudi meiliai lyg Aleksiuką,
Motute, ach, dar trupučiuką!


Matau- giliai vienatvė slepias
Ir linksmas špokas lekia.
Aš dėl tavęs, brangioji,
Kaip platūs vandenys banguoju!


priedainis

Antropomorfinis runkelis

Į rankas pakliuvo Lietuvoje 1992m. išleista Stepheno Grossmano knyga "Comic Spasms of Grief" ("Komiški sielvarto traukuliai"). Autorius knygą įvardinęs kaip literatūrinę operą šiuolaikiniam amžiui.

Pateikiu vieną tokį žaismingą apokaliptinį vaizdelį, pavadintą "Antropomorphic Spud" (turėčiau versti "Antropomorfinė bulvė", bet verčiu "Antropomorfinis runkelis"). Dabar pasiaiškinsiu, kodėl verčiu "runkelis", o ne "bulvė". 

Amerikiečiai žmones, kurie kasdien prie TV praleidžia daugybę valandų, vadina "sofos bulvėmis" ("couch potato"). O lietuviai, regis, savo termino tokiems žmonėms įvardyti dar neturi. Bet mes turime "runkelį"! Šį žodį mūsų brangioji mūsų pačių išrinkta valdžia pritaikė visiems lietuviams įvardyti (išskyrus "elitą"). Ir mūsų pačių išrinkta valdžia labai džiaugiasi, kai "runkelių" pilietinė veikla apsiriboja TV spoksojimu. O kuo viska tai baigsis, skaitykite žemiau.

Antropomorphic Spud ("Antropomorfinis runkelis")

Left behind in my chair                            mano krėslą apgaubus

in a nuclear-exploded shadow                atominio grybo šešėliui

with a beer in one hand                          lieku su alum vienoje

and my remote control in the other -       ir distanciniu kitoje -

Pirmyn, juodnugari, mesk kauliukus!

Charlesas Bukowskis buvo vėjų mėtytas ir ugniniu vandeniu krikštytas.
Jean-Paulas Sartre'as jį pavadino geriausiu Amerikos poetu. O jam į tokias liaupses tikriausiai buvo nusispjauti, nes jis jodė patį gyvenimą.
Štai režisierius Bentas Hameris filme "Factotum" ("Juodnugaris"; mano vertimas) bando pagauti tą jojimo akimirką. Filmas iš esmės yra Bukowskio autobiografija. Rašytojo alter ego Hary Chinaskis bastosi po šalį, dirba juodžiausius darbus; šeimos beveik prakeiktas, padorių žmonių paniekintas, o vistiek atkakliai siekia savojo Tikslo. Net jeigu tenka žvarbti parke ant suoliuko. Jis rašo gyvenimą. Kuria iš klajonių, nuoskaudų ir atradimų. Ridena lošimo kauliukus ir susižeria visą kasdienybės pelną bei nuostolį. Ir taip pelno atlygį. Filmo pabaiga nėra klasikinis holivudinis happyendas. Žinoma, jaučiamas sentimentalumo poskonis, bet labai nežymus. Finalinė filmo scena vyksta padūmavusiame striptizo bare. Chinaskis gunkso dūmų kamuolyje ir stebi striptizo šokėją. Dillono balsu skamba kiek pakeistas Bukowskio eilėraštis "Roll the Dice" ("Mesk kauliukus"). Jame poetas kalba apie Kelią ir Tikslą.
Tie žodžiai ne butaforiniai. Juose daug patyrimo ir jokio moralizavimo. Dėl savojo Tikslo esi priverstas daug ką aukoti, bet dar daugiau gauni mainais. Tereikia sužaisti su gyvenimu kauliukais. Tik tokia kova yra tikra. Pirmyn, juodnugari, mesk kauliukus!

If you’re going to try, go all the way.

Jeigu pasiryšite, eikite iki galo.

Otherwise, don’t even start.

Kito kelio nėra.

This could mean losing girlfriends,

Dėl to galite prarasti merginas,

wives, relatives, jobs

žmonas, gimines, darbą,

and maybe your mind.

galbūt ir protą.

It could mean not eating for 3 or 4 days,

Gali tekti badauti 3 ar 4 dienas,

it could mean freezing on a park bench,

žvarbti parke ant suoliuko,

it could mean jail,

sėsti kalėjiman,

it could mean derision,

būti išjuoktam,

it could mean mockery,

pašieptam,

isolation.

vienišam.

Isolation is the gift,

Vienatvė- dovana.

all the others are a test of your endurance,

Visa kita tėra ištvermės išbandymas,

of how much you really want to do it.

jūsų siekių patikra.

And you’ll do it.

Ir jums pavyks.

Despite rejection and the worst odds

Gal ir jausitės atstumtas, nurašytas,

and it will be better than

bet nenusiminkite,

anything else you can imagine.

jūsų laukia atlygis.

If you’re going to try, go all the way.

Jeigu pasiryšite, eikite iki galo.

There is no other feeling like that.

Tas jausmas nepakartojamas.

You will be alone with the gods

Puotausite su dievais,

and the nights will flame with fire.

o naktys degs ugnimi.

You will ride life straight to

Gyvenimą pasikinkęs josite

perfect laughter.

pasitikti išlaisvinančio juoko. 

It's the only good fight there is.

Tik tokia kova yra tikra.

Šeštoji vizija

Siūlau paklausyti Vytauto Mačernio "Šeštosios vizijos".

Skaito aktorius Valentinas Masalskis, skamba kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzika. Kūrinio trukmė 15:07, bet verta perklausyti, nes Masalskis yra puikus žodžių dirbėjas (sąvoka iš Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesės "Aš, Fojerbachas"; beje, Masalskis vaidino Fojerbachą).

Skaitoma vizija atitinka patalpintą Mačernio rinktinėje "Po ūkanotu nežinios dangum". Sakau atitinka, nes esu skaitęs ir kitą variantą iš 1947m. Romoje išleistos pomirtinės poezijos knygos "Vizijos". Knygą spaudai paruošė Vytautas Saulius, o cinke iliustravo dailininkas V. Aleksandravičius. Bet apie skirtumus parašysiu kitame pranešime.

Beje, kūrinio pabaigoje įterptas dar vienas Mačernio eilėraštis, savotiškas bonusas, "Aš laimingas esu..." Žinoma, viskas čia pateikta kaip vientisas kūrinys- šeštoji vizija, netikėtas priedas ir puikiai deranti Bartulio muzika.

     

12 įsakymų sau

Poeto Salio Šemerio, žmogaus su granata krūtinėj, "12 įsakymų sau, kurių turiu būtinai laikytis".

Šiuos įsakymus jis susirašė 1961m. Tam žmogui, žodžiais statančiam savo sielai piramidę, tuomet buvo 63m.

Čia galite rasti didesnę nuotrauką "12 įsakymų sau"

Prisiminimų vakaras

O štai ir dar vienas Alfonso Karščio kūrinys.

Pirmą kartą paviešintas 1981m. Austrijos lietuvių žurnale "Achtung, Lietuva!"

Prisiminimų vakaras

Kadais jauni ir nepatyrę

Pavasarį mes buvom išsiskyrę.

Sakei: "Kai vyšnios sužydės...",

O susitiksim, kai vanduo ledės.

Aistringai kibome į glėbį.

Tariau pabrėždamas: "Nebėki!"

Mes tarėmės kine, Kapsuke,

O susitiksim Marijampolėn užsukę.

Priedainis

Paimk gitarą į rankas,

Pabirbink pirštais per stygas,

Lai skamba skamba muzika

Prisiminimų vakarą.

Priedainio pabaiga

Kai sugraudino ilgesio klarnetas,

Ėmiau cituoti angliškus sonetus.

Sakei: "Jei oras geras..."

Deja! Jau žemė lietų geria.

Žilais plaukais žengei taku.

Aš aplenkiau tave ratu.

Tėvai neskaitė Makarenkos-

Dabar vieniems pasenti tenka.

Priedainis

Išsiskyrimo liūdesys

Taigi, pabuvojau svečiuose pas Rubinšteinus. Ha, Kalmanas pripasakojo krūvą istorijų apie Alfonsą Karštį! Pačius eilėraščius rado besisvečiuodamas pas giminaičius Austrijoje. Eilėraščiai buvo publikuoti Austrijos lietuvių žurnale "Achtung, Lietuva!" Visus nusirašė. Taip jie pakliuvo ir į mano rankas.

Vyrukas kūrė laaaabai savitus kūrinius. Kad taip išgirdus jį dainuojantį!

Pačių istorijų dabar nepasakosiu, tik įdedu vieną Alfonso Karščio eilėraštį-dainą.

Išsiskyrimo liūdesys

Po gluosniais glostėmės,

po klostėm guodėmės...

Dalia tokia- mylėjom!

Mums zylės sakė:

"Skriek kaip plaštakė!"

Priedainis

Išsiskyrimo liūdesys aplanko

Kartkartėmis mus,

O ant širdies akmuo sunkus,

Kai tavo meilė tik ant lapo.

Priedainio pabaiga

Nei vakaras tamsus,

Nei gėrimas skalsus

Nestabdė- drąsiai ėjom!

Mus vėjas draikė

Kaip aistra besaikė.

Priedainis

Užbūrė tavo lūpos,

Rankos meiliai supo...

Deja, išskyrei jom

Dvi giminingas sielas-

Gyventi darosi nemiela!

Priedainis

Kas yra Alfonsas Karštis?

Pirmadienio vakaras. Tarška telefonas. Skambina mano bičiulis Kalmanas Rubinšteinas. Atsiliepiu. Žemiau pateikiu mūsų pasikalbėjimo stenogramą.

"K"- Kalmanas, "A"- aš.

K: "Šalom aleichem!"

A: "Aleichem šalom!"

(Šioje vietoje teiraujamės vienas kito sveikatos ir gyvenimo būklės. Po to pokalbis pakrypsta netikėta linkme)

K: "Vis prašydavai visokių senienų, poezijos..."

A: "Taip."

K: "Ką esi girdėjęs apie Alfonsą Karštį?"

A: "Hm, nieko. Čia tikras vardas ar slapyvardis?"

K: "Tikras vardas."

A: "Poetas?"

K: "Pusiau." (Juokiasi)

A: "Nekankink, Kalmanai. Kas yra Alfonsas Karštis?"

K: "Dainininkas."

A: "Pusiau?" (Juokiamės)

(Pauzė)

A: "Pažįsti jį?"

K: "Pusiau. Jis dar sovietiniais laikais emigravo."

A: "Oho! Ką padarė?"

(Kažką neaiškiai murma, lyg ir "stalinas-talinas", "mes kalam, kalam, kalam")

A: "?"

K: "Vėliau paaiškinsiu. Dabar klausyk. Turiu keletą lapelių Karščio eilėraščių-dainų."

A: "O įrašų?"

K: "Įrašų neturiu, bet vieną motyvą galiu atkurti. Daina vadinasi "Išsiskyrimo liūdesys." (Niūniuoja)

Išsiskyrimo liūdesys aplanko

kartkartėmis mus,

o ant širdies akmuo sunkus,

kai tavo meilė tik ant lapo...

K: "Domina?"

A: "Žinoma."

K: "Užeik trečiadienį. Estera bus pagaminus teiglach. Pasikalbėsime, pavartysi lapelius..."

A: "Ačiū. Nė už ką nepraleisiu progos pasivaišinti tuo skanėstu. Linkėjimai žmonai. Šalom."

K: "Šalom."