Paskendęs

Paskendęs
                       vienoj kavinėj
, vienam kavos puodely (nejau
paskendęs?), jaučiuosi
vos
ne
vos.
           Nie
-ko nematau, bet
tavo akių baltymai
mano
             vienam
                              kavos puodely
, vienoj kavinėj
                                baltai
išplaukę vietoj putų. Dėl
ko
? Jau nesugrįšiu.
Aš pa
             -skendau vis
-ko pas tave turėjęs (o visgi
pa
       -skendau)
.

Mirties nėra

Andrejus Tarkovskis vaikšto palei upelį ir garsiai mąsto*:

MIRTIES NĖRA... NEŽINAU...
KARTĄ SUSAPNAVAU, KAD NUMIRIAU. TAI ATRODĖ LABAI TIKROVIŠKA. PAJUTAU TOKĮ LAISVUMĄ, LENGVUMĄ, NEĮTIKĖTINĄ LAISVĘ IR MATYT TIE POJŪČIAI - LAISVUMO IR LENGVUMO - LEIDO MAN MANYTI, KAD NUMIRIAU, TAI YRA IŠSILAISVINAU IŠ VISŲ PANČIŲ SU ŠIUO PASAULIU...
ŠIAIP AR TAIP AŠ NETIKIU MIRTIMI, JOKIOS MIRTIES NĖRA. ESTI TIK KANČIOS IR SKAUSMAS IR ŽMOGUS DAŽNAI PAINIOJA TUODU DALYKUS - MIRTĮ IR KANČIAS. TAIP MANAU. NEŽINAU...
AIŠKU, GALBŪT TADA, KAI TIESIOGIAI SUSIDURSIU SU TUO, MAN PASIDARYS BAUGU IR PRADĖSIU KITAIP GALVOTI. SUNKU PASAKYTI...
...

Klausimas iš už kameros:
- AR MANOTE, KAD ESATE NEMIRTINGAS?

Tarkovskis pasižiūri ir paprastai atsako:
- TAIP, TIKRAI TAIP.

_________

* Žr. nuo 3:31

Nepaleisk manęs

Ėgi vėl pristatau dar vieną Alfonso Karščio dainą-eilėraštį iš 1981m. Austrijos lietuvių žurnalo "Achtung, Lietuva!" Šis kūrinys, kaip ir porą ankstesnių, turi dainininko prierašą, kurį netaisytą ir pateikiu:

"O šitąją dainą, kaip ir dainą "Vasara šilta", dalinai sukūriau pagal kitą jaunystės eilėraštį "Švelniausias jausmas", katrą parašiau maždaug 1957-aisiais. Tai buvo eilėraštis apie nelaimingą meilę. Menu eilutes: "Ir vis arčiau tave jaučiau./ Tu vis artėjai prie manęs,/ O man širdis apsalo nuo tavęs." Šitąją dainą skiriu trapiai moteriai, katra nebuvo man skirta. Tą trapią moterį aš vadinau Sausainuku."

NEPALEISK MANĘS

Šokio sūkury
Pasuk mane ratu,
Švelniai apkabink
Ir pabučiuoki.
Tyliai sukuždėk (kuždu kuždu):
"Tave myliu!"

Vėjai pūs
Ir lietūs plaus-
Bandys išskirti mus!
Tu nepaleisk,
Ach, nepaleisk,
Ach, nepaleisk manęs!

Mielas Sausainuk,
Tikėk, norėk
Ir meilė nepražus!
Šoksime šalia (čia čiačiačia)
Per amžių amžius
Dieną naktį danguje!

Tą vakarą, kuomet
Iš aukšto krito kometa,
Man pasakei:
"Mum lemta būt drauge,
O mielas drauge,
Mes širdim suaugome!"

Nuoplėšos (16)

TRYS
            DUKROS
MEILĖ
LAIMĖ
SĖKMĖ
               TRAPI DŽIAUGSMO LIUKRA
SEKU SAKMES
                               ŽINODAMAS
KAD NIEKO NEŽINAU

(be komentarų)

Vasara šilta

Po ilgesnės pertraukos atsirado galimybė pateikti (labai tuo džiaugiuosi, nes šiek tiek padvelks vasara) penktą Alfonso Karščio dainą, išspausdintą 1981m. Austrijos lietuvių žurnale "Achtung, Lietuva!" Prie šios dainos yra paties Karščio prierašas (kalba netaisyta): 
"Šitąją dainą sukūriau remdamasis jaunystės eilėraščiu, katrą parašiau apytikriai 1955m. ir pavadinau "Vasaros svajonės". Tadais, kaip ir kiekvienas jaunas, buvau pilnas svajonių ir maniausi sugebantis viską. Eilėraštis buvo apie nelaimingą meilę ir prasidėjo žodžiais "o buvo vasara šilta ir buvo šilta mano širdyje", o baigėsi "o buvo vasara šilta, bet buvo šalta mano širdyje". Dar sovietijoje tieji žodžiai mane ilgą laiką sekė ir nedavė ramybės, kol nesukūriau dainos remdamasis tais žodžiais. Sukūriau jau Austrijoje."

Vasara šilta

Tą karštą dieną prie pajūrio
Tingiai ganiau mintis raly ralio.
Staiga išvydęs veidą sušukau "valio!"
Balta balta oda kaip sūris,

Kurį ryte ašai su medumi.
Oda balta balta, kuria turi.
Aš apsalau - o kokios rudos akys,
O kokius mielus "labas" sakė.

O vasara šilta
Ir šilta širdyje,
O šilta širdyje
Ir vasara šilta!

Išėjom tiktai du į kopas,
Paglostei barzdą, aš tau kasas.
Smagiai smagiai pliuškenom per bangas,
Per ypač dideles šaukei "opa!"

Krante atsigulėm ant smėlio,
Paglosčiau tau kasas, tu - barzdą vėlei.
Žuvėdros gailiai kaži ką subliuvo...
Kai prabudau - tavęs šalia nebuvo!

O vasara šilta,

Bet šalta širdyje,

O šalta širdyje,

Bet vasara šilta!

Hidrametrija - Zoom - Nežadinti!